Pirma darbo diena (1 dalis)

Prisimenat tą pirmos darbo dienos jausmą? Kai ryte pabundi be žadintuvo, nes organizmas, rodos, jau visą valandą buvo pasiruošęs svarbios dienos startui. Ir prieš išeidamas iš namų dar keletą kartų pasitikrini, ar nieko nepamiršai (man, žmogui, kuris pamiršti gali absoliučiai viską, tai itin svarbu). Ir net ir pasiklydęs vis tiek reikiamoj vietoj būni stipriai per anksti. Ar čia tik aš tokia? Tas drugelių (mano atveju – mažiausiai kolibrių) jausmas pilve ir entuziazmo perteklius.

Nes šiandien – pirma naujos istorijos diena.

Ne, aš nepakeičiau darbo. Vis dar stabiliai laikausi savo 5 dienos per savaitę 08:00-17:00 pareigose. Bet kartais nutinka taip, kad kas nors nusprendžia tau sumokėti už tavo hobius. Aišku, pasitarnauja ir tai, kad turi draugų, kurie mano, kad už tavo hobius galima mokėti ir kurie mato, kad visada balansuoji ant bankroto ribos karts nuo karto tėkšdamasis nuo tos ribos veidu į žemę. (šitas nepamainomas jausmas).

Šiaip turi būti truputį negudrus, kad susirastum tokį hobį kaip fotografija. Šiais laikais mobilieji telefonai fotografuoja geriau už mėgėjus fotografus ir, tiesą pasakius, bent pusę profesionalų (ar  taip save vadinančių).

Tai kam, zuikuti, tau reikia leisti tiek pinigų perkant objektyvus, sveriančius daugiau nei tavo katė? Bet aš niekada nebuvau labai racionali ir be to – kiekvienas mes turim savo suaugėliškus žaislus. Kam tai – batai, kam – automobiliai, man tai – fotoaparato stikliukai. Man tiesiog labai labai patinka žaisti su tais stikliukais.

„Nenori pafotografuoti mūsų renginio?“ – klausi tu. Aš, nedėkingoji, – „Kad gal ne? Truputį tingiu… Ir dar sekmadienis visas dings“. Turint omeny tą anksčiau minėtą faktelį apie tėškimąsi į žemę nuo bankroto ribos, sunku pakomentuoti tokius sprendimus.

Trūksta pinigų – tu rėki savo gyvenimui. Gyvenimas atsidūsta ir sako „va, imk bent pradžiai“. „Ai, gal tiek tos…“ – atsakai. Iš esmės tau mėto eurus į veidą, o tu – gal biški tingiu į piniginę juos susidėti. Laiko gal neturiu… Seniai Žiedų valdovą n-tąjį kartą žiūrėjau. Manau, savo laiką praleisiu taip. Tuomet labai gerai turėti tų draugų, kurie tave įkalbina susirinkti tuos į veidą teškiamus eurus.

„Gerai“ – galų gale sutinku. Trumpai apsiklausiu, kaip žmonės tai daro? Individuali veikla arba patentas – žmonės sako. Jau vėliau ima pasakoti apie autorines sutartis ir kitokius reikalus, bet tuo metu aš jau išsiuntusi prašymą VMI užregistruoti mano individualią veiklą. Labai neskausminga. Per elektroninius valdžios vartus:  – 5 minučių reikalas.

Po kol kas viskas neatrodo labai baisiai. Sodros puslapis iškart tau suskaičiuoja mokesčius. Mano pusvalandžio patirtis su individualia veikla po kol kas sėkminga ir nesuprantu, kodėl visi aplink dėl to verkia. Prašau, nemeskit į mane akmens, kai pavasarį rasite verkiančią prie pajamų deklaracijos. Arba daužančią galvą į sieną… Aš šiaip nuoširdžiai manau, kad pajamų deklaravimas buvo sukurtas tam, kad nuleistų visus ant žemės. Galvoji, kad esi labai protingas? Prašau tau – pajamų deklaracija. Pažiūrėsim koks gudrus…

Bet po kol kas – individualios veiklos pažyma yra. Turiu bananą, barankų, vandens, fotoaparatą ir savo du mylimiausius objektyvus.

Kam įdomu – plačiakampis Sigma (truputį tamsus, bet šviesesnis kainuoja ranką ir vieną koją) ir senukas canon fiksuotu židiniu ir 2,8 diafragma (šviesus, mielas, leidžia palaikyti figūrą bėgiojant su fiksuotu židiniu).

09:00 val. ir aš stoviu sutartoje vietoje, laukiu savo transporto. Sekmadienis saulėtas, žmonių daug, užduotys greitos, aplink viskas juda, keičiasi, šokinėja, lenktyniauja, pilsto vandenį (kartais ant fotografo, beje…). O tu laimingas lakstai nuo taško prie taško bandydamas nepraleisti nei vieno kadro. Ir kiekvieną akimirką kažką išmoksti naujo.

to be continued…

 

 

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *