Akistata su spinta

“Keep only those things that speak to your heart.
Then take the plunge and discard all the rest.
By doing this, you can reset your life and embark
on a new lifestyle.”
― Marie Kondō

Gerai, spinta, tu ar aš išgyvensim šitą akistatą? Spinta pasipučia visa su savo sijonais ir dešimt metų nevilkėtom suknelėm: „Do your best, tiny human“

Marie Kondo – japonė mergaitė, kuri savo pedantišką poreikį sulankstyti kojines pavertė verslu. Kartais tos įkyriausios ir labiausiai aplinkiniams kliūnančios jūsų savybės gali būti vertos milijono (raktinis žodis šioje situacijoje yra gali). Marie padeda žmonėms tvarkytis, padeda išvalyti namus nuo užsisenėjusių smulkmenų ir drabužių, nereikalingų dovanų ir dulkes kaupiančių niekniekių spintos glūdumoje („gal kada nors prireiks?“). Ir tai daryti, pasirodo, nėra taip jau sunku. Svarbu, paėmus į rankas drabužį, knygą, meškerę – atsakyti sau į klausimą, ar mane džiugina? Tai kas, kad šita suknelė nauja, ar su ja aš jaučiuosi graži?

Tie, kurie yra kraustęsi ir kurį laiką gyvenę dėžėse ir maišuose labai gerai žino tą jausmą, kai savaičių savaites gali gyventi su penkiais drabužiais. Tiesiog dėl to, kad kitų tingi ieškoti dėžės glūdumoje. Ir dėl to, kad tuos penkis labiausiai myli. Ar turit tą megztinį, kurį mama slapta norėtų išmesti („nes jau baisus“), o jūs vis dar įsikibęs jį nepaleidžiate? Nes džiugina. Ir šito argumento pakanka. O visa kita… Visa kita reikia mesti lauk.

Ir vieną lietingą vasaros vakarą (o tokių pas mus, kaip žinia, pasitaiko) ėmiausi savo spintos. Pirma – drabužių. Tada – knygų. Ir tiesia į mane rankutes juoda nėriniuota suknelė – „ar neatsimeni, kaip gražiai mes kartu atrodėm prieš penkis metus?“. Taip, zuikuti, atsimenu, geri laikai buvo, bet jau kuris laikas reikia diržu tave suveržti, kad neatrodyčiau kaip nėriniuota palapinė. Surėmusios nugaras priekaištingai į mane žiūri Stephen King knygų serija („mes gi klasika! Pagal mus geriausius siaubo filmus stato!”). Tik jau nereikia čia pykti, aš gi pati jus iš krosnies prieš 10 metų ištraukiau, kai kiti bandė jumis atsikratyti. Bet taip pat faktas, kad per tuos dešimt metų nei vienos nesugebėjau perskaityti. Tik todėl, kad tai tiesiog per gerai parašytos siaubo knygos. O aš prieš miegą nemėgstu skaityti knygų, dėl kurių vėliau bijau iš lovos išlipti (“Tualetas palauks, kol išauš, taip?”). Ir nelengva ginčytis su savo daiktais, nes visi jie turi gerų argumentų, kodėl turėtų likti. Bet su kiekvienu per petį švystelėtu sijonu pasijuntu truputį lengvesnė. Truputį laisvesnė. Seni laiškai, senų meilių dovanos, keisčiausios lauktuvės ir niekada nepanaudotos dovanos… viskas krenta į šiukšlių maišus ir galvoje rodos atsiranda erdvės. Lengviau įkvepi ir apsižvalgai – šitiek vietos gyvenime naujiems žmonėms, skaniai kavai ir neišbandytiems hobiams.

Laimikis: du maišai į konteinerį, vienas į Caritas.  Eilė knygų į darbą (turim čia tokią lentyną / viešą biblioteką). Rezultatas: spintoje vis dar marškinių, švarkų ir sijonų tiek, kad visus metus galiu vaikščioti skirtingais deriniais. Viena aišku – pratimą reikės pakartoti, nes spinta, vis dar arogancijos nepraradusi, baksnoja į visus daikčiukus, kuriems buvo suteiktas bandomasis laikotarpis iki vasaros pabaigos. Dar pažiūrėsim, kaip baigsis ši akistata su spinta…

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *